’17-04-24 Hiidenkirnut (Devil’s Churn)

Hiidenkirnut arba Velnio duobės. Buvau čia rudenį ir balandžio pabaigoje vėl nutariau čia atvykti. Šįkart su dviračiu. Nu ir ką gi, tai buvo vienintelis kartas Suomijoje, kai žiema tikrai UŽKNISO – apie kilometrą teko klampnoti per sniegą iki kelių ir nešant dviratį kartu su savim. Iš ties, tai buvo sunkiausia kelionė žiemos metu (nors vasarą laukė dar sunkesnė kelionė su dviračiu pelkėmis ir miškais bekelėmis, bet apie tai – kitą kartą).

Viso kelionė trumo apie 50-60km. Tikėjausi greitos kelionės, su Velnio duobių apžvalgymu žiemos metu ir dešrelių pasikepimu ant laužo, bet tikslo finišas klostėsi ne taip, kaip buvo suplanuota..Pats nuvykimas buvo neblogas, oras pats tas – nei šilta, nei šalta. Sniegas nuo dviračiu takų vietomis visai švarus, pagrindiniai keliai jau nebeapledėję ir neapsnigę – įmanoma su dviračiu pavažiuot. Taigi, tingėjau pusryčiauti ir pasileidau į Hiidenkirnut biški nuklysdamas į aplinkinius keliukus,apveizėt kaip šalutiniai keliai ir vietovės atrodo. Na ką galiu pasakyti, šalutiniai keliai kai kur reikalauja lopymo – visa dviračio padanga net gi įlenda į skyles, ir “kopėčių” tipo žvyrkelių yra, tik jie kur kas geresni nei lietuviškos “kopėčios”, ypač link Tverų važiuojant. Na, viskas praėjo šauniai,iki kol neįsisukau į miško keliuką link mano tikslo. Buvo likę du kilometrai iki vietos. Na ir ką matau – vos viena mašina tevažiavusi yra. Tenka važiuot provežėmis. Na, įmanoma pavažiuot – bent jau nereikia stumtis, optimizmo vis dar kupinas. Na, bet už kilometro viskas pasikeičia – mašina, kurios provežomis  sekiau apsisukusi ir grįžusi buvo. Taigi, daugiau jokių provežų, apsnigęs keliukas, kur vietom iki kelių vis dar sniego. Nu ką, tenka klampnoti per sniegą ir temptis dviratį, dar plius kuprinė ant pečių ir jau tikrai noriu valgyti. Galvoju, kad viskas, pirma pavalgysiu, pasikepsiu dešrelių laužavietėj ir tada kopsiu kalniukan apveizėt. Nu bet kur tau – kai vargais negalais atsidangenau iki vietos – pasirodo laužavietė po sniego apklotu, o sniego sulig staliuko viršum. Nu ką, buvau ir taip pavargęs nuo klampsnojimo per sniegus, neberinkau šakelių – ėjau apveizėt vietovės. Bet ir tai, labai lėtas apžiūrėjimas gavosi, nes pilna sniego buvo ir buvo baisu įkristi tarp akmenų-uolų, nes ir pelkynų ir duobių ir “prarajų” buvo šituos uolynos. Tai po biški apsižvalgiau, neskubant ir apsisukau grįžt namo. Valgyt norėjau, laukė du kilometrai dviračio tempimo per sniegą, o po to bent jau pagrinde pakalnės grįžtant buvo. Bet ir tai – namo grįžau išbadėjęs. Net vandens nebuvau pasiėmęs, nes nesitikėjau, kad varginanti kelionė bus. Ir tai buvo kol kas sunkiausia patirtis Suomijoje. Buvau nusikalęs juodai.. O anksti ryte jau laukė kelionė į Švediją..

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s